Ar kultūringas verslas Lietuvoje

Dvejus metus besiblaškydama tarp gyvenimo Lietuvoje ir verslo studijų Anglijoje, kitomis akimis pradėjau stebėti verslo realijas Lietuvoje. Tai, kad verslas turi siekti pelno bet kokiomis priemonėmis, man jau nėra priimtina vertybė, nes sužinojau, kokia destruktyvi gali būti tokio verslo formulė plačiajai visuomenei. Prastėjanti aplinkos kokybė, didėjanti socialinė nelygybė ir nykstanti kultūrinė įvairovė akivaizdžiai parodo, kad kažkas yra negerai.

Dabar man įdomu, kaip šalia finansinių įmonės tikslų verslo formulėje integruoti rūpinimąsi natūralia aplinka ir visuomenės gerove. Kaip transformuoti verslą į labiau humanišką ir atsižvelgiantį į platesnius interesus? Juk visuomenė ir verslas yra glaudžiai susiję, ir ilgalaikė verslo sėkmė priklauso nuo to, kaip verslas sugeba jausti visuomenės nuotaikas.

Nors Vakarų verslo bendruomenėje socialiai atsakingo verslo idėjos jau yra seniai diskutuojamos ir mėginamos pritaikyti praktikoje, Lietuvoje tokios diskusijos tik mezgasi. Pavyzdžiui, neseniai įkurtas Nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas veikia kaip Jungtinių Tautų pasaulinio susitarimo (Global Compact) tinklo dalis.
Tikėtina, kad tai yra tik laiko klausimas, kol tokios užuomazgos subręs ir duos apčiuopiamų rezultatų.

Dabartinės realijos, tokios kaip Vilniaus senamiesčio paveldo niokojimas ignoruojant UNESCO konvenciją ir visuomenės nuomonę, planai uždaryti „Lietuvos” kino teatrą, gamtos draustinio ignoravimas plečiant prekybos centrą, labai akivaizdžiai parodo, kad Lietuvos verslui trūksta nuodugnesnio supratimo apie kultūrą ir kultūringą dialogą su visuomene. Tad iškėlus klausimą, ar Lietuvos verslas yra kultūringas, galima mėginti ieškoti problemos šaknų: ar jos slypi pačioje verslininko asmenybėje, ar glūdi pačioje sistemoje, kuri verčia verslininkus elgtis vienaip ar kitaip?

Esu labiau linkusi kritikuoti pačią sistemą, kuri įteisina finansinius verslo tikslus aukščiau visuomeninių interesų.
Visuomenė – tai vartotojai ir „žmogiškųjų išteklių kasykla”. Visuomenė – tai bandomieji triušiai. Su ja galima eksperimentuoti – bandyti genetiškai modifikuotus maisto produktus, kuriuos galima bombarduoti absurdiškais reklamos teiginiais ir hipnotizuoti kalbant apie kylančios ekonomikos iliuziją. Tada galima tyliai patvirtinti įvairiausius verslo planus, detaliuosius miesto planavimo dokumentus, surengti simbolinius susitikimus su visuomene ir pasakyti, kad dangoraižiai – tai pažanga (nors Vakarų šalys jau graužia nagus dėl prieš 30 metų vykdytos tokios urbanistinės politikos). Kitaip sakant, pirmyn žaliųjų erdvių niokojimui, Senamiesčio autentikos žalojimui, viešųjų erdvių naikinimui ir alternatyvios kultūros centro („Lietuvos” kino teatras) uždarymui.

Lietuvoje yra įmonių, kurios remia kultūrinius renginius. Tai yra labai puiku, tačiau, atrodo, tokiai veiklai labiau tiktų terminas „filantropija” arba tiesiog „viešieji ryšiai”. Socialinės atsakomybės koncepcija ir praktika dar yra miglotai suvokiama Lietuvoje. Tai yra natūralu, nes, ištrūkusi iš sovietinės stagnacijos, Lietuva it stropi mokinukė pavyzdingai mokėsi neoliberalizmo pamokų. Buvo teigiama, kad laisvoji rinka patenkina visus visuomenės poreikius ir kad pinigai gali įveikti visus sunkumus. Nors dabar kaip šalis galime girtis „popieriniu” ekonomikos augimu, tačiau daugybė kitų bėdų taip ir liko nuošalėje.

Tuo tarpu Vakarų šalys, atsižvelgdamos į aplinkosauginius ir socialinius veiksnius, koreguoja rinkos ekonomikos teorijas bei formuoja naują XXI a. verslo formulę.

Lietuvai, kaip visai šaliai, tai turėtų būti naujas iššūkis formuojant valdymo politiką ilgalaikėje perspektyvoje. Tik dėl gyvuojančios, nors ir pogrindyje, kultūros Lietuva iškovojo nepriklausomybę, o dabar skatinama vartotojiška komercinė kultūra yra tik pigus pakaitalas tikrajai kultūrai, kuri įkvepia žmones ir įprasmina jų gyvenimus.
Siaura vartotojiška kultūra nebuvo ta vizija, kurios vedami Lietuvos žmonės užplūdo gatves ir reikalavo išstoti iš Sovietų Sąjungos. Kovoję už demokratiją, žmogaus teises ir visuomenės gerovę, dabar matome, kad stambus verslas siekia vyrauti ir ignoruoti visuomenės interesus.

Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra tik globalinių tendencijų atspindys. Korporacijos stiprėja ir įgyja daugiau galios. Siauri trumpalaikiai privatūs interesai ignoruoja platesnius visuomenės interesus. Korporacijos veržiasi į viešąsias erdves, siekia užkariauti mūsų sąmones (ir pasąmones), reklamuoja savo prekės ženklus ir kuria įvaizdžius, siekia privatizuoti ir patentuoti gyvybės formas bei idėjas. Ribos, atrodo, jau peržengtos.

„Galia turi tendenciją būti korumpuota, o absoliuti galia yra absoliučiai korumpuota”, – taip yra pasakęs lordas Aktonas dar XVIII a. Gyvųjų sistemų tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad kai viena organizmo dalis siekia vyrauti, prasideda patologija. Ir todėl korporacijos neturėtų stebėtis, kad tokia patologiška padėtis sukelia visuomenės protestus. Tai pastangos atkurti sveiką „organizmo” balansą. 1999 m. Sietle, 2000 m. Vašingtone, Los Andžele, Prahoje ir Toronte pirmieji protestai prieš korporacijų dienotvarkes buvo tiesioginės demokratijos užuomazgos. Jos suvienijo įvairius pasaulio žmones, kurie siekė kitokios globalizacijos vizijos, paremtos tokiomis vertybėmis kaip žmogaus teisės, aplinkosauga, gyvenimo kokybė ir kultūrinė įvairovė.

2005 m. kovo 11 d. įvykęs taikus protestas prieš „VP Market” planus nugriauti „Lietuvos” kino teatrą yra ženklas, kad ir Lietuvos visuomenė jau subrendo sėstis prie vieno stalo su verslininkais ir pradėti kartu spręsti opias Lietuvos problemas. Įdomu, ar Lietuvos verslininkai subrendo sėstis prie vieno stalo su visuomenės atstovais ir užmegzti konstruktyvų ir kultūringą dialogą?

Nors šie principai galioja kiekvienai įmonei, tačiau labiausiai įmonės susirūpina socialine atsakomybe, kai iškyla pavojus jų įvaizdžiui ir atsiranda tiesioginis visuomenės spaudimas.

Kaip išmokti kalbėtis su įvairialype ir chaotiška visuomene? Tūkstančių mylių kelionės prasideda mažais žingsneliais, o tarpsektorinio dialogo užmezgimas yra vienas iš pirmųjų žingsnių atsakingo verslo dienotvarkėje. Tada jau galima pradėti galvoti ir apie konkrečius pokyčius, kurie būtų naudingi verslui, aplinkai ir visuomenei.

Indrė Kleinaitė, Atgimimas, 2005 m.