Paulas Hohnenas: „Senas kelias neišves mūsų iš šios krizės“

Paulas Hohnenas Nuotr. Esmee Burgersdijk

Ekonominis nuosmukis alina Lietuvą kur kas stipriau nei daugelį kitų Europos Sąjungos šalių. Ką daryti, kad ne tik išbristume iš krizės, bet ir taptume technologiškai pažangi bei ekonomiškai darni šalis? Kurlink eina pasaulis ir koks galėtų būti Lietuvos vaidmuo globalios ekonomikos sistemoje? Apie tai GYVA.LT kalbasi su buvusiu Australijos diplomatu, darnaus vystymosi ekspertu, tarptautinių organizacijų, vyriausybių ir verslo įmonių konsultantu Paulu Hohnenu.  

GYVA.LT: Lietuva uždarė Ignalinos atominę elektrinę, nes tai buvo vienas iš šalies įsipareigojimų stojant į ES. Atsinaujinančios energijos panaudojimas mūsų šalyje yra embriono stadijos, o politikai skelbia apie planus statyti naują atominę elektrinę bendradarbiaujant su užsienio investuotojais. Ką manote apie tokią situaciją?

P.H.: Aš nepalaikau atominių elektrinių dėl kelių priežasčių. Pirma, nėra išspręstas klausimas dėl saugaus radioaktyvių atliekų saugojimo ilgalaikėje perspektyvoje – kur jos bus laikomas ir kas už tai mokės? Antra, net pačios moderniausios elektrinės statybos metu susiduria su didėjančiais kaštais ir nukeltais terminais.  Pavyzdžiui, Olkiluoto 5-ojo reaktoriaus statyba Suomijoje  prasidėjo 2005-aisiais, startuoti jis turėjo 2009 m., bet ši data galop nusikėlė į 2012-uosius. Vėluoti trejus metus brangiai atsieina. Pradinis biudžetas buvo 3 milijardai eurų. Dabar jis  išaugo iki 4.5 milijardo eurų, tačiau į šią sumą dar neįskaičiuoti prarasti pardavimai, kurie jau buvo suplanuoti praėjusiems metams.

Trečia, vienai elektrinei pastatyti reikia poros milijardų eurų, o procesas užtrunka apie dešimt metų. Turėdami tiek pinigų ir laiko galime pasiekti tokių pačių rezultatų taupydami energiją, pasitelkdami pažangiuosius energijos tinklus ir atsinaujinančius energijos šaltinius. Nesiginčiju, kad tiek atsinaujinanti energetika, tiek atominė elektrinė reikalauja subsidijų. Bet galvojant apie ilgalaikę perspektyvą atsinaujinančios energijos šaltiniai yra pigesnis variantas. Vėjas ir po šimto metų nekainuos, o apie uraną, radioaktyvių atliekų saugojimo kaštus to nepasakysi. Lietuvos politikai pasielgtų protingai pakviesdami investuotojus vystyti atsinaujinančius ir mažai anglies dvideginio išskiriančius energijos šaltinius.  Patrauklus variantas - biomasės, vėjo ir saulės energijos derinys, galbūt ir šiek tiek natūralių dujų.

GYVA.LT: Negalime sau leisti skolintis nepadidindami skolos ateities kartoms, todėl mūsų Vyriausybė mažina išlaidas, didina mokečius. Auga nedarbas. Šios priemonės, kaip ir skolinimasis, stiprina jausmą, kad šalis tuos atsidurs akligatvyje. Kokių sisteminių permainų turime imtis?

P.H.: Būkim atviri - senas kelias neišves mūsų iš šios krizės. Tai gali atrodyti labai patrauklu ir netgi patikima, bet tai būtų klaida. Žaliavų ir energijos kaštai neišvengiamai pakils, būtina įskaičiuoti ir kovos su klimato kaitos padariniais kaštus. Dabartinė sistema tampa vis labiau nestabili, ekonominis augimas -  iliuzinis. Sudėtingi finansiniai instrumentai, tokie kaip būsto paskolų finansavimas skolos vertybinias popieriais (angl. sub-prime mortgages) ir įvairūs išvestiniai finansiniai instrumentai, kurių tikrą naudingumą įvertinti yra sudėtinga buvo traktuojami kaip augimas, bet kai, kilus krizei, jie staiga  išgaravo, griuvo bankai, žmonės neteko darbo ir namų. Koks gi tai tuomet augimas? Pasaulis dabar turi investuoti į kitokią – darnią - ateitį. Lietuvos politikams vertėtų paklausti savo šalies žmonių kokioje valstybėje jie nori gyventi 2020 ar 2050 metais. Tai paskatintų viešą diskusiją apie tai, kokiais būdais šalis galėtų tapti labiau priklausoma nuo savo pačios vidinių išteklių, naudojanti mažai anglies dvideginio emisijų sukeliančias technologijas, ekonomiškai darni. Tokia šalis vis labiau sugebėtų patenkinti energetikos ir žaliavų poreikius iš vietinių resursų, vystytų į eksportą orientuotas perspektyvias industrijas. Tokias kaip ekologinė žemdirbystė, darnus turizmas, atsinaujinanti energetika ir sveikatos apsauga. Kokios yra tos ateities industrijos, kurios iš jų galėtų duoti daugiausiai naudos būtent Lietuvai - tai šiandien turėtų būti pagrindinis politikų klausimas.

GYVA.LT: Kokių pokyčių turėtų įvykti finansų sistemoje, kurie užtikrintų, kad pinigai pasuktų pasaulio vystymąsi teisinga, t.y. darnia kryptimi? Ar Lietuva gali kažką nuveikti savarankiškai, ar būdama maža šalis yra priklausoma nuo įvykių tarptautinėje arenoje?

P. H.: Finansų rinkose žinoma, kad permainos jau tvyro ore. Ir nors vis dar investuojama pagal tai, kuri veikla užtikrina didžiausią ir greičiausią pelną, dienos, kuomet vyravo požiūris „negalvok apie rytojų“, yra suskaičiuotos.  Tai mums rodo Prancūzijos Prezidento N. Sarkozy inicijuoti debatai apie naujų ekonominių rodiklių vystymą („BVP eros pabaiga?“ GYVA.LT), reikalavimai įvesti Tobino mokestį, apmokesdinantį trumpalaikes finansines transakcijas, JAV Prezidento B. Obamos bankų reforma. Taipogi diskusijos apie būtinybę įvesti anglies dvideginio kainą arba mokestį. Tarptautinėje bendruomenėje kilęs pasipiktinimas dėl milžiniškų bankininkams išmokėtų priedų irgi yra iškalbingas. Matome, kad vis daugiau pinigų yra investuojama į darnias veiklas ir inovacijas, ateities industrijas. Tai yra kaip tik tie pinigai, kurių Lietuva turėtų siekti.

Svarbu, kaip vyks permainos, ir tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Ar jos bus palyginti neskausmingos, ar - nekreipdami dėmesio į tam tikrus signalus – mes pasirinksime tokį permainų kelią, kuris atneš daug žalos. Vystydama darnaus vystymosi principais paremtą viziją tokia šalis kaip Lietuva pasiųstų labai aiškią žinią finansų rinkoms, jog yra atvira ir pasiruošusi priimti investicijas į darnias veiklas. Jei Lietuva įvardintų savo vaidmenį kuriant darnaus verslo modelius, jei sukurtą tam palankias sąlygas, tikrai prisiviliotų reikiamo kapitalo.

GYVA.LT: Kokios strategijos turėtų laikytis įmonės šiais esminių permainų laikais? Kokie veiksmai būtų naudingi ir ekonominės recesijos metu?

P.H.: Yra trys pagrindinės strategijos, vedančios prie darnaus verslo modelio. Pirma strategija remiasi vadinamuoju „pakeiskime elektros lemputes“ požiūriu. Tai reiškia greitus ir nedaug kainuojančius veiksmus, kurie duoda naudos trumpalaikėje perspektyvoje. Pakeisti neefektyvias lemputes į energiją taupančias yra požiūrio, kuriuo yra siekiama mažinti kaštus ir valdyti riziką, metafora. Tai turėtų būti priešakinė bet kokios įmonės „gynybinė linija“. Tačiau toks požiūris neįvertina dabartiniame verslo modelyje slypinčių trūkumų. Todėl įmonės dar turėtų paklausti savęs, kokias galimybes praleidžia ir pasiremti „strateginės sinergijos“ požiūriu. Šiame etape svarbu atpažinti besikeičiančius vartotojų poreikius bei lūkesčius, susijusius su darnaus vystymosi pasaulėžiūra ir pasiūlyti rinkai naujų produktų ir paslaugų, kurie atitiktų naujus lūkesčius. Dažnai užtenka tik papildyti esamą produktų ar paslaugų spektrą. Tarkime, produktu, kuris pagamintas iš perdirbtos medžiagos. Nauja ekologiškų produktų linija. Efektyviau energiją naudojantys prietaisai. Geriausias būdas sužinoti naujus rinkos lūkesčius yra dialogas su suinterestuotomis grupėmis.

Trečia ir radikaliausia strategija – naujas verslas, pagrįstas besiformuojančiais darnaus vystymosi lūkesčiais. Tokios strategijos pavyzdys galėtų būti vėjo jėgainių statyba ar efektyvesnių energijos prietaisų kūrimas. Didelė ateitis laukia saulės kolektorių, mažai anglies dvideginio išskiriančių, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų gamybos, nes tai padės stabilizuoti klimato kaitą. Šalys ir įmonės, kurios pasirinks tiekti šias naujas technologijas, taps sėkmingos, ypač jei palaikys diskusijas apie šias rinkas ir padės joms augti.

GYVA.LT: Kokios dabartinės darnios inovacijos Jus labiausiai žavi ir suteikia vilties, kad žmonija įveiks ekologinę krizę? Kokia šalis yra geras darnaus vystymosi pavyzdys?

P. H.: Ateityje mums reikės daugiau pinigų, kuro ir maisto. Bet kokios technologijos, kurios padės tai užtikrinti mažesniais kaštais ir efektyviai naudojant žaliavas, man yra jaudinančios. Ypatingai jei jos bus prieinamos ir gaunantiems kuklias pajamas ar skurde gyvenantiems žmonėms. Dažnai tereikia įdiegti nedidelius pokyčius jau egzistuojančiose technologijose, ir nauda būna didžiulė. Pavyzdys galėtų būti tai, ką kompanija „Phillips“ Indijoje daro su mažai kuro naudojančiomis viryklėmis. Įmonė diegia inovacijas mažindama anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas, optimizuodama kuro sunaudojimą.  Informacinės technologijos suteikia galimybių pritaikyti naujus bankininkystės modelius, pagerinti pasėlių apsaugą, pardavimus. Saulės energijos technologijos vystosi didžiuliais tempais. Mes artėjame prie „tinklų lygiavertiškumo“, kuomet bendram tinklui tiekiama energija iš atsinaujinančių šaltinių kainuoja tiek pat, kiek ir gauta iš anglies ar dujų. Vėjo energija jau yra konkurencinga daugelyje vietų. Prognozuojama, jog saulės energija be subsidijų taps konkurencinga per ateinantį dešimtmetį, ir jau dabar yra konkurencinga tose vietose, kur nėra bendrų tinklų. Visi šie dalykai mane labai įkvepia ir teikia vilties.

Nė viena pasaulio šalis nėra darni ir netaiko darnaus vystymosi principų visapusiškai. Tačiau galima paminėti Šveicariją, kurioje žmonės didelį dėmesį skiria aplinkos kokybei, Vokietijos energetikos įstatyminę bazę, kuri sudarė prielaidas vystytis vėjo ir saulės energijos rinkoms. Kosta Rika šauniai tvarkosi saugodama ekosistemas ir bioįvairovę.

GYVA.LT:  Kokia Jūsų nuomonė apie praėjusiais metais Kopenhagoje vykusį aukščiausių viršūnių susitikimą dėl klimato kaitos? Ar jis pateisino visuomenės lūkesčius dėl to, kaip turėtų būti kovojama su klimata kaita? Ir ką manote apie vis dar pasigirstančius klimato kaitos skeptikus?

P.H.: Pasaulio vyriausybės neišlaikė „lyderystės egzamino“ Kopenhagoje.  Bent jau dėl to, kad nebuvo susitarta dėl aiškių ir įpareigojančių pasižadėjimų greitai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Bet aš nepritariu nuomonei, kad šis susitikimas nedavė jokių teigiamų rezultatų. Nors mes ir galime išsisukinėti nuo klimato kaitos temos, bet pasislėpti nuo šio reiškinio, išvengti jo padarinių yra neįmanoma. Tai tik laiko klausimas, kada pasaulio  vyriausybės bus priverstos įsipareigoti sumažinti dideles šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Bet kuo toliau nukeliame šių įsipareigojimų datą, tuo labiau padidiname kainą, kurią teks mokėti ir mums patiems, ir ateities kartoms.

Tenka įvertinti, koks tai yra sudėtingas klausimas ir su kokiomis dilemomis susiduria pasaulio lyderiai. Pirma, politikams reikia ypatingos drąsos atvirai prabilti apie klimato kaitos grėsmes. Remiantis įvairiais scenarijais, klimato kaita lems, kur ir kaip mes gyvensim. Ji  nusineš daug aukų - tiek žmonių, tiek kitų gyvybės rūšių. Antra, lyderiai turi pasakyti savo rinkėjams, kad pigios ir nešvarios energijos dienos jau baigiasi. O tuo pačiu ir tai, kad mes visi turėsime mokėti šiek tiek daugiau, o naudoti energiją ir žaliavas - efektyviau. To tikrai nepavadinsi populiariai skambančia žinute nei tiems, kurie patogiai gyvena jau dabar, nei tiems, kurie dar tik nori taip gyventi.

Pasauliui dabar reikia tokios lyderystės, kokią pademonstravo Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis Antrojo pasaulio karo metu žadėdamas tik „kraują, prakaitą ir ašaras“ kovojant su naciais. Mes privalome priimti klimato kaitos procesus stabilizuojančius įstatymus taip tiksliai ir skubiai, tarsi ruoštumėmės karui, tarsi grėsmė dėl išlikimo žvelgtų tiesiai į akis. Vadinasi, turime mobilizuoti žmones, išteklius, politiką taip, kaip kaip dar nebuvome to darę nuo Antrojo pasaulinio karo.  Tiesa, šį kartą „mobilizacija“ turi daugiau teigiamų pusių. Statant vėjo jėgaines, įrengiant geoterminės energijos jėgaines ir pažangiuosius energijos tinklus kuriamos naujas darbo vietas, skatinamas darnus augimas ir aprūpinimas energija; bombų ir raketų naudojimas neturėjo tokių teigiamų aspektų.

Priežastis, dėl kurios susitarimas nebuvo pasiektas, neturi nieko bendra su keliais likusiais klimato kaitos skeptikais. Jų teiginį, kad klimato kaita nevyksta arba kad ji yra natūrali ir gerybinė, politikos formuotojai ir investuotojai atmetė. Susitarti nepavyko todėl, kad politiškai tai be galo sudėtingos derybos. Bet šis klausimas tampa vis labiau neatidėliotinas, o sprendimo būdai - vis rimtesni.

Korporacijos sąvoka yra sąlyginai naujas fenomenas. Kol pasaulio nepapurtė finansų krizė, terminas „leidimas veikti“ (angl. licence to operate) skambėjo dirbtinai. Staiga mes sužinojome, jog visuomenė ir vyriausybės tikėjosi iš verslo daugiau nei darbo vietų kūrimas, produktai ir paslaugos – visa tai turėtų būti atliekama nedarant žalos. Korporacinių skandalų ir verslo sukeltų problemos (kaip klimato kaita) bei jų pasekmės išprovokavo situaciją, kad imta  kvestionuoti patį kapitalizmą. Manau, ka, HSBC banko valdybos pirmininkas Stephenas Greenas savo interviu laikraščiui „Financial Times“ labai taikliai pasakė, jog kova su klimato kaita rinkai tampa vienintele galimybe įrodyti savo naudingumą.

GYVA.LT: Kokiais šių laikų lyderiais ir inovatoriais žavitės?

P.H.: Viršūnių susitikimas Kopenhagoje parodė, kad mūsų vyriausybės dar nėra pasirengusius prisiimti atsakomybę. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Banas Ki-moonas daro viską, ką gali, taip pat Jungtinių Tautų Aplinkosauginės Programos vadovas Achimas Steineris ir buvęs Deutsche banko vadovas, dabar dirbantis Jungtinių Tautų Aplinkosauginėje Programoje  Pavanas Sukhdevas, ir GE vadovas Jeffas Immeltas. Bet kol kas nematyti nė vieno „klimato kaitos churchillio“, itin iškilios ir itin ryžtingai veikiančios asmenybės. Nors nesu praradęs vilties, jog toks lyderis iškils – pvz. JAV prezidentas Barackas Obama turi daug potencialo. Vis dėlto manau, kad mums reikia nukreipti savo žvilgsnius kitur.

Mano herojai yra nelabai plačiajai visuomenei žinomi aktyvistai ir inovatoriai, kurie dirba įmonėse, finansinėse institucijose, valstybės tarnyboje ir nevyriausybinėse organizacijose ir kurie „testuoja“ įvairias naujas idėjas, požiūrius ir veiklos modelius. Šis kūrybinis darbas pastaruoju metu kunkuliuoja ir kasdien auga. Toks judėjimas „iš apačios“ turi jėgos pakeisti technologijas ir mūsų elgseną. Būtent jis labiausiai ir keičia pasaulį.

Daugiau apie Paulą Hohneną: www.hohnen.net

GYVA.LT, 2010 kovo 17 d.