2007 m. savaitraštis "Atgimimas" organizavo konkursą "Padovanok Lietuvai viziją". Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje "žaliausia" Lietuvos vizija išrinko Indrės Kleinaitės kūrinį "Gyva Lietuva", kuris remiasi ekologine žemdirbyste, švaria gamyba, darnia architektūra, alternatyvia energetika, socialiai atsakingu verslu ir biomimikrijos mokslu.

Gyva Lietuva

Kelionė į galimą ateitį

Vieną naktį sapnavau keistą sapną. Dideliame burbule aš skridau akimis neaprėpiama erdve. Nesijaučiau ramiai ir saugiai, juk tai buvo tikrių tikriausia nežinomybė. Burbule buvau neviena, buvo ir daugiau žmonių. Dideliam džiaugsmui pasiekėme naują planetą, kurioje irgi buvo žalia žolė ir medžiai, ir mes pakliuvome į didelį pikniką. Ten irgi buvo žmonės, visai nepanašūs į neatpažįstamas ufonautiškas būtybes. Mes pradėjome kalbėtis su ten gyvenančiais žmonėmis  ir mums paaiškino, kad jie prisitraukė mus laiko burbulu į ateitį,  norėdami parodyti, kaip mes ateityje galėtume gyventi, jei tik dabar priimtume teisingus, savo egzistencijos pamatų neniokojančius, sprendimus. Vienas iš mūsų komandos narių, pasipūtėlis Marijonas Burbuliuonis, suburbėjo:

Tai galvojate, kad mes avigalvių banda ir nemokame gyventi. Mes dabar gyvename gerai. Mes einame į pažangą visose gyvenimo srityse. Na taip, problemų yra, bet mes jas sprendžiame, vystomės, tobulėjame ir augame. Mūsų ekonomika auga. Viskas yra gerai. Nesuprantu, kam jums reikėjo čia mus prisitraukti  tuo laiko burbulu. Sukėlėte daug nepatogumo mums ir viskas. Mes norime keliauti atgal. Ir keliaujame. Tuojau pat.

Į mus prakalbo senyvo amžiaus išmintingai atrodantis vyras, pristatęs Valdūnu Pavaldžiu:

Neskubėkite. Beabejo, mes negalime čia jūsų laikyti prievarta, jei tik norite keliaukite atgal. Bet kodėl gi jums nors trumpam nepasilikus ir neapsižvalgius po mūsų erdvę? Mes gi svetingai jus norime priimti. Pavaišinti. Aprodyti vietas. Pabendrauti. Galbūt norėtumėte kartu su mumis pasilinksminti? Kiekvieną savaitę mes rengiame meniškos saviraiškos festivalį. Būna labai smagu.

Svetingumą išreiškė ir šalia stovinti tamsiaplaukė tokiomis žaliomis įkypomis akimis moteris, Dyva Gyvuonė:

Mes labai jūsų laukėme  ir mums būtų apmaudu, jei iškarto paliktumėte mus. Pasilikite. Mes stengsimės užtikrinti jūsų gerovę čia. Jei iškiltų kokių nepatogumų, kreipkitės tiesiai į mane.

Kiti komandos nariai neatrodė tokie užsipyrę kaip pasipūtėlis Marijonas Burbuliuonis. Iš tikro, šios erdvės žmonės atrodė nusiteikę geranoriškai ir svetingai. Kodėl gi nepabuvus ilgiau? Bent man atrodė labai įdomu pasižvalgyti po šią planetą. Su savimi turėjau užrašų knygutę įvairiems pastebėjimams užrašyti.

Kas norite, galite keliauti atgal namo, o aš noriu likti pasižvalgyti. Man įdomu, kaip jie čia gyvena – pareiškiau savo nuomonę.

Gerai, gerai, liekam – pagaliau persigalvojo ir Marijonas Burbuliuonis, nors jo veido išraiška ir buvo rūškana. Vargšelis kentėjo nuo pilvo skausmų ir tai jam trukdė džiaugtis gyvenimu.

Kadangi mes pakliuvome į patį pikniko, kuriame buvo gausu įvairaus maisto, įkarštį, o po kelionės buvome labai išalkę, tai pirmiausia neufonautiški ufonautai pasiūlė mums pasivaišinti ir atgauti jėgas po kelionės. Mes pasiėmėme dideles lėkštes ir patraukėme link gausiai nukrautų stalų. Maisto kokybė ir įvairovė mus nustebino. Nors buvo mėsos, paukštienos ir žuvų patiekalų, labiausiai vyravo įvairiausi daržovių patiekalai.  Į savo lėkštę įsidėjau keptų saldžių moliūgų ir pastarnokų, žalėsių, žuvies, trintos sorų ir kalafijorų košės ir jūržolių salotų. Desertui pasiėmiau morkų pyrago su erškėtrožių arbata. Skonis buvo toks geras, kad net sunku buvo patikėti. Buvo aišku, kad šios erdvės virėjai – tikri menininkai ir savo darbui skiria ypatingą dėmesį.

Šalia manęs prisėdęs „ufonautas“, prisistatęs Šarliu Anakardžiu,  man pasakojo apie filosofiją, kurios pagrindu yra auginamas ir gaminamas maistas šioje šalyje:

Žinai, mes labai dėmesingi savo maistui. Mūsų šalyje ūkiai nėra stambūs, veikia gera koordinacija tarp decentralizuotų ūkių, kurie augina daržoves, vaisius, uogas, grūdus ir visa ko reikia ekologiškai be jokių toksiškų chemikalų ir pesticidų. Kažkada taikėme intensyvios žemdirbystės metodus, bet tai sukėlė mums daug ekologinių ir socialinių problemų. Maistas tapo beverčiu. Kentėjo žmonės ir kentėjo aplinka. Įvertinę situaciją, priėmėme radikalų sprendimą uždrausti naudoti aplinką teršiančius chemikalus. Pradžioje atrodė sunku, buvo tam prieštaraujančių, bet dabar mes jau visiškai  perėjome prie ekologinės žemdirbystės. Tai puiku, atsigavo gamta, suvešėjo bioįvairovė, maistas tapo vertingesnis, pagerėjo žmonių sveikata. Maisto galima nusipirkti tiesiai iš ūkininkų, ką mes labai skatiname, arba plačiai po miestus išsibarsčiusiose ne itin didelėse maisto parduotuvėse arba turguose. Dažnai žmonės patys auginasi visokias salotas, žalumynus ir prieskonius net neturėdami savo žemės, tiesiog vazonėliuose, arba ant miesto namų stogų. Maisto gamybai irgi taikomi griežti ekologiški standardai. Maistas turi likti pilnavertis, visokie sintetiniai priedai, kurie anksčiau buvo toleruojami, dabar yra uždrausti. Maistą mes gaminame lėtai, siekdami aukščiausios kokybės. Kulinarija tapo itin vertinama profesija, virėjai yra baigę specialias mokyklas, kur moko ne tik ekologinės žemdirbystės, bet ir holistinės medicinos, mitybos ir pan. Tik susipažinę su maisto įtaka aplinkai ir žmonių sveikatai, jie gali pradėti mokytis gaminti įvairius patiekalus, kurie turi būti ne tik skanūs, bet ir sveiki. Kulinarija čia – viena iš populiariausių ir gerbamiausių profesijų. Maistas -  mūsų kultūros pagrindas. Vaikai nuo pat mažų dienų mokyklose yra supažindinami su sveikos mitybos pagrindais, tai viena iš svarbiausių pamokų.

Besiklausydama tokio aiškinimo, prisiminiau, kad jau ir mūsų laiku mezgasi diskusijos dėl suprastėjusios maisto kokybės ir intensyvios žemdirbystės daromos žalos aplinkai. Džiugu buvo savo akimis pamatyti, kokius gerus rezultatus gali duoti tokios diskusijos. Mes sėdėjome vešlių medžių paunksmėje, šalia augo žemuogės, grybai ir visokie žalėsiai,  o aplink šurmuliavo spindinčiomis akimis žmonės, kurie atrodė itin mėgavosi skaniu maistu be jokių susilaikymų. Neatrodė, kad čia kas kentėtų nuo nutukimo ar laikytųsi griežtų dietų.

Besidairydama aplink atkreipiau dėmesį į mane supančių žmonių rūbus. Negaliu sakyti, kad jie labai skyrėsi nuo mūsiškių, tačiau į akis krito rūbų laisvumas, patrauklumas, originalumas ir meniškumas. Žmonės atrodė jaukiai susisupę į nevaržančius ir jų fizinį grožį atskleidžiančius apdarus. Paprašiau savo pašnekovo papasakoti apie jų rengimosi ypatumus. Mano pašnekovas, kuris gan išsamiai pristatė maisto filosofiją, pamojo ranka itin skoningai apsirengusiai būtybei:

Ši moteris, Agni Matje, tau papasakos apie mados tendencijas mūsų krašte. Ji yra mados specialistė, konsultuoja įvairiapusiais su rūbais susijusiais klausimais, pradedant žaliavos auginimo ypatumais baigiant konkrečiomis mados tendencijomis. Ji yra pamišusi dėl politinės rūbų svarbos ir įtakos bendrai kultūrai. Agni Matje turi lakią vaizduotę ir pačią garsiausią siuvyklą, kurioje yra siuvami vienetiniai apdarai ir kuriami istorinę vertę turintys aksesuarai. Ji yra visų šalies dizainerių įkvėpėja ir mados dievaitė. Niekas geriau nei ji negalėtų perteikti vertybių, kuriais vadovaujantis yra kuriami rūbai.

O, brangusis Šarli Anakardi, ar nepavargai manęs girti? O save pristatyti turbūt pamiršai, ar ne? Mieloji svetele, šis kuklumo įsikūnijimas yra kulinarijos ministerijos vadovas, visiškai  pasinėręs į maisto pasaulį ir su dideliu atsidavimu siekiantis, kad mes kokybiškai ir sveikai maitintumėsi. Man jis labai patinka, mes gerai sutariame. Jis kartais mane pavaišina naujais netikėtais kulinarijos šedevrais, o aš padovanoju jam kokį apdarą iš naujausios savo kolekcijos.

Man būtų labai įdomu sužinoti kaip jūs čia kuriate rūbus.

Neabejoju! Man labai patinka dalintis šiomis mintimis. Tai gi, principai yra panašūs kaip ir su maistu. Medvilnė, linas, kanapės, dilgėlės ir kitos kultūros skirtos gaminti audiniams turi būti išauginti ekologiškai, nežalojant gamtos. Kitas principas, mes gaminame patvarius rūbus, kurie ilgai gali būti nešiojami, skatiname persiuvimus, dekoratyvinius pataisymus, spalvų pakeitimus ir pan. Kiekvienas žmogus, jei nori, gali prisidėti prie rūbo keitimo. O kai audinys visiškai susinešioja, kas yra natūralu,  nes juk nieko nėra amžina, tai jis yra panaudojamas dirvožemio tręšimui. Taip, mūsų audiniai yra tokie natūralūs, kad mes juos drąsiai galime pakasti po medžiu, jie greitai suyra aplinkoje ir pagerina dirvožemio kokybę. Niekas gi nenorėtų ant savo nuosavos odos nešioti toksiškos sintetikos, kuri gali alergizuoti odą, o patekusi į aplinką ilgai nesuyra ir užteršia gamtą. Taip buvo anksčiau, dabar tokie metodai yra visiška atgyvena. Iki šiol  mes dar turime problemų su negeromis pasekmėmis, nors neigiami procesai jau sustabdyti. Nuolatos vyksta naujų audinių išgavimo eksperimentai panaudojant vis kitokias žaliavas, mes atidžiai stebime gamtos procesus ir stengiamės juos pritaikyti savo darbe. Mūsų dizainerių atsakomybė yra rūpintis savo žmonėmis ir aplinka. Tik taip mes galime tikėtis pripažinimo ir sėkmės. Tai pamatiniai dalykai, o dėl mados formų ir išraiškų, tai mes leidžiame pasireikšti savo fantazijai. Nuolatos ieškome naujovių, kurios darniai derintųsi su jau pripažintomis patogiomis formomis. Kiekvienas rūbas turi estetinę, politinę ir kultūrinę prasmę.

Agni Matje buvo apsirengusi tamsiai žalios spalvos ilgu rūbu, suknelės ir kelnių deriniu. Viršuje rūbas buvo aptemptas, išryškiantis jos liemenį, atidengiantis rankas ir kaklą, dalį nugaros, o apačioje plonytis audinys itin gražiai krito. Jos aksesuarai buvo dramblio kaulo spalvos: batai, diržas, rankinė ir galvos apdangalas, o visas audinys buvo smulkiai išsiuvinėtas dramblio kaulo spalvos mistiniais ornamentais. Jos kaklą ir rankas puošė akį traukiantys papuošalai. Kaip ji pati paaiškino, iš natūralių gamtoje randamų gėrybių, kurios nereikalauja didelių pastangų būti išgautos iš žemės gelmių. Nuo jos dvelkė elegancija, lengvumas, mistiškumas ir kūrybingumas. Ji pati buvo vidinio gyvybingumo ir išorinio grožio įsikūnijimas.

Jau temo ir nuovargis smelkėsi į kiekvieną kūno ląstelą. Prie manęs prisiartino Dyva Gyvuonė ir pasiūlė eiti ilsėtis į jų būstą. Mielai priėmiau jos kvietimą ir mes nužingsniavome link jos namų. Ši moteris laikėsi labai oriai, tačiau nuo jos dvelkė šiltuma ir svetingumas. Ji pasiteiravo, ar aš pageidaučiau pirties prieš miegą. Nustebau, pasakiau, kad man užteks paprasčiausio dušo ar vonios, bet ji paslaptingai šyptelėjo:

Mūsų pirties ritualas  - ypatingas. Ne kas vakarą mes juo mėgaujamės, tačiau jūsų atvykimo proga mes paruošėme pirtį, tikrai nesigailėsi jei palaikysi mums draugiją. Ateis dar keletą moterų, tuo pačiu ir jaukiai pasibendrausime. Ryt tavęs laukia ilga diena, tinkamas poilsis būtų ne pro šalį.

Besišnekučiuojant apie rytojaus dieną, mes priėjome jos ir Valdūno Pavaldžio namus ir aš nustėrau iš nuostabos. Tai buvo tikras mano svajonių namas, namo architektūra man sukėlė itin teigiamas emocijas. Atrodė namas tam ir buvo sukurtas  - kelti teigiamas emocijas. Apsuptas medžių, krūmų, gėlių ir žalėsių šis statinys buvo tikras meno kūrinys. Staiga mane užliejo de jevu jausmas – kažkur kažką panašaus jau buvau mačiusi. Besilankydama Austrijoje, Vienoje, gėrėjausi Hundertwasser nuotaikinga architektūra. Šis namas kažkuo man priminė Hundertwasser stilių, nors nebuvo identiška kopija. Dyva Gyvuonė pastebėjo susidomėjimą mano akyse ir šyptelėjusi tarė:

Ryt per pusryčius mus aplankys vyriausiasis šalies architektas ir papasakos tau apie mūsų namų, pastatų ir kitokių statinių filosofiją. Jis labai įdomus žmogus ir labai įdomiai pasakoja, yra tikras savo profesijos entuziastas. Tau patiks. Bet dabar – laikas pirties ritualui. Užeik.

Dyva Gyvuonė praverė namo duris ir įleido mane vidun. Namuose buvo gausu įspūdingų paveikslų, daug erdvės ir jaukumo. Ji supažindino mane su arbatą gurkšnojančiomis savo dukromis Yva ir Eune ir dviem savo draugėmis Aveda ir Nuomeda.

Aveda buvo grožio ir geros savijautos ritualų specialistė, turinti ne vieną grožio erdvę šioje šalyje, kur žmonės po darbų užsuka pasimėgauti pirtimis, procedūromis, masažais ir grožio terapijomis. Visos patraukėme į jau paruoštą pirtį. Mane ištrynė jūros smėliu sumaišytu su smulkiais akmenukais, įvyniojo į jūros dumblių ir laukinių žolelių ekstraktą, kurie maloniai veikė mano kūną. Po karštos ir kvapnios pirties, į kūną įmasažavo lazdyno riešutų aliejaus sumaišyto su muskatinio šalavijo eteriniu aliejumi. Susisupus į šiltą chalatą, gulėjau kvapniame kambaryje, skambėjo atpalaiduojanti muzika. Jaučiausi labai atsipalaidavusi ir pailsėjusi. Gėrėme vėsų uogų ekstrakto gėrimą sumaišytu su raudonu vynu ir šnekučiavomės apie jų grožio ir geros geros savijautos ritualus. Aveda pasakojo apie grožio filofosiją ir akcentavo, kad asmens higienos priemonės yra gaminamos laikantis tų pačių principų kaip ir maistui bei rūbams. Po tokio pirties ritualo miegas buvo gilus ir saldus.

Kitą rytą prie pusryčių stalo prisijungė ir Arnas Arnikis – vyriausias šalies architektas.

Jis labai įdomiai papasakojo apie vyraujančias tendencijas dizaino, architektūros, statybų ir gyvenvienčių bei miestų planavimo srityse:

Mes kuriame gyvus kvėpuojančius namus, kuriuose žmogui gera būti. Taip darome, nes namai žmogui yra tarsi trečia oda. Įkvėpimo semiamės iš gamtos, pastatus integruojam į natūralią aplinką. Paprastai vadovaujamės principu, kad pastatai negali būti aukštesni nei medžiai, bet aišku – išimčių yra, jei pastatas yra išskirtinės meninės vertės, tada jis nusipelno būti aukštesnis. Naudojame natūralias medžiagas. Aplink paliekam erdvės gamtai. Įrenginėjant vidų, naudojame natūralius dažus arba kuriame tokius grubesnius  nelygius paviršius, kuriuos šiek tiek subraižius jie tik įgyja didesnę vertę. Namai yra šildomi įvairiais decentralizuotais būdais naudojant atsinaujinančius aplinkai nekenksmingus energijos šaltinius. Kiekvienas namas turi atliekų utilizavimo sistemą: organinės atliekos kompostuojamos ir jos patenka tiesiai į dirvožemį, pamaitindamos jį, na o kitos atliekos keliauja į perdirbimo cechus arba yra specialiai apdorojamos ir virsta trąšomis dirvožemiui. Sąvartynų mes kaip ir neturime. Kiekviena atlieka turi savo paskirtį. Neatsinaujinančių žemės išteklių mes jau nebeliečiame, jau senai nustojome tai daryti, įvairius produktus gaminame tik iš atsinaujinančių išteklių,  ir problemų su toksiškomis atliekomis beveik jau nebeturime. Aišku, kaip palikimą iš praeities turime dar visokio plastiko ir įvairių toksiškų medžiagų,  tačiau tai yra surinkta ir saugiai izoliuota nuo visuomenės, laukiam kol suirs, tai vyksta lėtai, bet mes patys naujų šiukšlių nesukuriame.

Noriu paklausti, o ką jūs padarėte su senais pastatais, kuriuose paveldėjote iš praeities – tais blokiniais pilkais negražiais pastatais? Negalėčiau patikėti, kad nugriovėte.

Ne, nenugriovėme, nors jie tikrai negražūs ir neatitinka dabartinių principų. Ilgai galvojome, ką su jais daryti. Supratome, kad nors pastatai ne patys geriausi, tačiau gyvenimo kokybė juose gali pagerėti ir tai priklauso nuo ten gyvenančių žmonių kūrybingumo ir noro pažvelgti į gyvenimą tuose pastatuose kitaip. Taigi, mes sukūrėme ir įgyvendinome tų pastatų sutvirtinimo, fasadų atgaivinimo ir vidaus  pertvarkymo programą. Namų sienas sutvirtinome, fasadams ir laiptinėms atgaivinti pasamdėme geriausius dailininkus, kurie nudažė pastatų  išorę ir vidų  šiltomis nuotaiką keliančiomis spalvomis, o vidinį išplanavimą šiek tiek pertvarkėme, kad atsirastų daugiau bendros erdvės.  Dabar kiekviena laiptinė turi bendrą erdvę, kurioje gali rinktis kaimynai pabendrauti ar reikalingus darbus dirbti. Yra bendro naudojimo internetas, skalbimo mašinos, dviračiai ir kiti panašūs daiktai, kuriais galima dalintis. Jei šeimos butas nedidelis ir nėra vietos sukviesti daug draugų švęsti gimtadienį, tai galima daryti bendroje kaimynų erdvėjė. Ten vyksta įvairūs bendruomeniniai renginiai, mini koncertai, spektakliai ar šventės. Taip mes skatiname tarpusavio bendravimą, padedame žmonėms vieni kitus palaikyti, dalintis daiktais, padėti vieni kitiems prižiūrėti vaikus ir panašiai. Yra atvejų, kai laiptinė turi bendro naudojimo automobilį, kuriuo yra naudojamasi pagal grafiką.

O kokia yra susisiekimo sistema miestuose ir tarp miestų? O kaip nukeliaujate į kitas šalis?

Panaši kaip anksčiau, niekas per daug nepasikeitė, išskyrus tai, kad daugiau demėsio skyrėme viešam transportui, kuris yra varomas energija iš atsinaujinančių šaltinių, labai efektyvus ir juo patogu naudotis. Taip pat įrengėme gerus dviračių takus, kuriame tokią estetinę aplinką, kurioje būtų malonu vaikščioti pėsčiomis. Asmeninių mašinų naudojimas sumažėjo dėl kitokio miestų planavimo – miestuose yra daug nedidelių savarankiškų gyvenamų darinių, kurių viduje atstumai nedideli ir kasdien žmonėms nereikia įveikti ilgų atstumų. Bet automobiliai yra naudojami, tačiau jie yra varomi švaria energija, taip pat ir lėktuvai.

Po pusryčių Dyvos Gyvuonės automobiliu išvažiavome lankyti kitų svarbių tos erdvės žmonių. Diena buvo ilga ir aš pabendravau su vyriausiuoju šalies mokslininku Ačiu Mimikiu, kuris taip pat buvo ir vyriausias šalies dvasininkas, verslo atstove Vake Anako, meno ir kultūros atstovais Artu Bavėjum ir Giunte Kultūre. Jie taip pat šiek tiek pasakojo apie šios šalies politiką ir mediciną. Kiti mano draugai taip pat  vaikštinėjo po šios erdvės miestą ir to miesto užmiesčius kartu su kitais tos planetos žmonėmis. Aš labai nekantravau su visais jais vėl susitikti ir pasidalinti įspūdžiais.

Atis Mimikis buvo senyvo amžiaus, tačiau jaunatviškai atrodantis žmogus, kuris turėjo itin smalsias akis ir skvarbų žvilgsnį. Įsikandęs pypkę, patogiai įsitaisęs supamojoje kėdėje jis pasakojo apie tai, kaip šios erdvės mokslininkai stebi gamtoje vykstančius procesus, mokosi, ir savo išradimams semiasi įkvėpimo iš natūralių gamtoje vykstančių procesų. Pasak jo, šis mokslas vadinasi Biomimikrija. Jis pateikė įdomių kvapą gniaužiančių pavyzdžių, taip pat geranoriškai pasidalino savo požiūriu į bendruomeniškumą tarp žmonių ir glaudų ryšį tarp žmonių ir gamtos, bet teigė, jog šioje erdvėje kiekviena šalis turi savo Deklaracijas Priklausomybei. Negalėjau patikėti, nes toje planetoje, kurioje gyvenu aš, vertybė yra Nepriklausomybė, kiekviena šalis stengiasi būti nepriklausoma, tačiau Atis Mimikis paaiškino, jog Deklaracija Priklausomybei reiškia odę gamtai, žmogaus ir gamtos glaudžiam ryšiui. Mokslininkas taip pat minėjo kvantinę fiziką, pasakojo apie šios mokslo šakos įtaką dvasingumo suvokimui. Pasak jo, šioje erdvėje žmonės ieško tiesioginės dvasingumo patirties, visi skirtingai ir unikaliai. Toks požiūris duoda stiprius impulsus kūrybingumui ir todėl žmonės gali džiaugtis turtingu kultūriniu gyvenimu.

Artis Bavėjus ir Giuntė Kultūrė pasakojo apie meną, kultūrą ir kaip yra mokomasi šioje planetoje:

Mes, meno žmonės, esame tarsi oda neapdengti nervai ir į kolektyvines patologijas reaguojame daug jautriau ir intensyviau, per meną mes sustiprindami jų aktualumą, komunikuojame plačiajai visuomenei ir padedame surasti sprendimo būdus. Dabarties mokyklose yra mokoma vieno dalyko, kurio nebuvo mokoma anksčiau – intuicijos kultivavimo, vidinio integralumo bei autentiškos saviraiškos,  nes vidinės kūrybingumo kibirkštelės išlaisvinimas ir yra tas esminis lūžis, kurio yra siekiama per mokymąsi. Mes vystome savo racionalumą, iracionalumą, intuiciją ir pojūčius, mokomės per tiesioginę patirtį,neprimesdami žmogui jokių išankstinių tiesų, skatiname keitimąsi patirtimi ir raginame mokinius nebijoti klysti. Mokyklose nėra vienodų vertinimo šalbonų, mokiniai vertinami pagal aktyvumą užduočių dalyvavime. Mokymuisi mes naudojame interaktyvaus meno metodus, nes tai gaivina kiekvieno žmogaus sieloje slypinčią kūrybingumo kibirkštėlę ir skatina kurti. Žmones, kurių siela yra užgniaužta, yra lengviau valdyti, o mūsų tikslas yra padėti kurti laisvą ir atsakingą visuomenę.  

Šalies verslo atstovė Vakė Anako pasakojo apie verslo vaidmenį šalies raidoje:

Žmonių verslumas yra jų kūrybingumo išraiška. Verslo misija yra tarnauti visuomenei. Įstatymai reglamentuoja įmonių veiklą, nustato tam tikras žaidimo taisykles, bet mūsų visuomenėje verslas konkuruoja pagal socialinius veiklos rodiklius. Kuo labiau verslas integruotas į visuomenę ir tenkina visuomeninius interesus, tuo toks verslas sėkmingesnis. Verslas visuomenei atsiskaito pagal finansinius, aplinkosauginius ir socialinius rodiklius, veikia labai skaidri įmonių veiklos sistema. Biurokratinė sistema yra labai minimali, daugiausia dėmesio valstybė skiria užtikrinti sąžiningus santykius tarp įvairių verslo žaidėjų: verslininkų, vartotojų, darbuotojų ir pan. Valstybė padėjo verslui transformuotis, rasti naujų  veiklos būdų, kurie ne tik  neteršia aplinkos,bet ir padeda  regeneruoti  kažkada padarytą žalą. Dabar verslas funkcionuoja pagal naujas žaidimo taisykles. Verslas nėra politizuojamas, nes mūsų šalyje yra įvairių santvarkų apraiškų priklausomai pagal situaciją: ir kapitalizmo, ir socializmo, ir anarchizmo. Visi naudojami pagal paskirtį. Kaip pavyzdį paimsiu sveikatos bendroves, kurios yra bendros medicinos sistemos dalis. Sveikatos bendrovės transformavosi -  vaistų pardavinėja mažiau, o ir vaistai dabar yra kitokie  -  biofarmaciniai – netoksiški, neturintys neigiamų šalutinių poveikių. Šios bendrovės daugiausia uždirba organizuodamos sveikatingumo programas, konsultuodamos žmones sveikatos klausimais. Nelaimės atvejais mes gebame daryti sudėtingas operacijas, jau žinome kaip atauginti pažeistas žmogaus organizmo vietas, labai tiksliai ir greitai diagnozuojame patologijas ir patariame žmonėms kaip sustabdyti neigiamus procesus švelniomis natūraliomis priemonėmis, kol dar nėra vėlu. Mūsiškė medicina  traktuoja  žmogaus organizmą kaip vieną visumą, padeda stiprinti orgnanizmo atsparumą ligoms ir moko žmones save tausoti.

Dyva Gyvuonė pasiūlė man pasivaikštinėti po miestą vienai ir pasidairyti aplink  ką veikia žmonės ir kokios emocijos atsispindi jų veiduose. Kadangi vakare manęs laukė meninės saviraiškos renginys, apie kurį pasakojo Valdūnas Pavaldis, skubėjau kuo daugiau pamatyti. Atidžiai dairiausi aplink. Mačiau ant stogų augančius augalus ir jų paunksmėje sėdinčius žmones: kas ilsėjosi gerdami kavą ar arbatą, kas diskutavo svarbiais darbo klausimais, kas miegojo su katinu susirangiusiu ant pilvo. Gatvėje žmonės vaikščiojo pėsti, važinėjo dviračiais, arba neaukštais tyliai judančiais autobusais atviromis durimis, kurie vietoje man įprastų smardžių teršalų skleidė aromaterapinius kvapus. Žaluma vešėjo kiekviename įmanome ir neįmanome lopinėlyje. Užuodžiau skanius kvapus, kurie sklido iš mažų kepyklėlių ir užkandinių. Į vieną iš jų užėjau ir prisėdau prie mažo staliuko, šalia kurio buvo didelė lentyna knygų, žurnalų ir laikraščių. Kitoje pusėje sėdėjo grupelė muzikantų ir tyliai grojo foninę muziką  - tokią a la bohemišką verčiančią susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Gurkšnojau žolelių arbatos ir vaisių sulčių kokteilį ir užsirašinėjau mintis, kurias man papasakojo Šarlis Anakardis, Agni Matje, Dyva Gyvuonė kartu su savo dukterimis Yva ir Eune ir draugėmis Aveda ir Nuomeda, Arnas Arnikis, Atis Mimikis, Artis Bavėjus, Giuntė Kultūrė ir Vakė Anako. Galvoje sukosi kamuoliai minčių. Tolimesnė patirtis meninės saviraiškos festivalyje praėjo kaip viena akimirka ir aš net nepastebėjau kaip man ir mano draugams atėjo laikas atsisveikinti su šios erdvės būtybėmis. Mus išlydėjo Valdūnas Pavaldis.

 -Minėjote, jog tolėliau yra ir kitų šalių. O kaip vadinasi ši šalis?

-Lietuva.

-O! Mūsų šalis irgi taip pat vadinasi. Koks sutapimas.

-Ne, tai ne sutapimas. Būtent todėl mes jus čia ir prisitraukėme. Mes gyvename ant tos pačios žemės, tik skirtingu laiku ir skirtingose dimensijose. Matot, iš tikro, mes dar nesame materializavusi tikrovė. Mes tik viena iš galimų Lietuvos ateičių. Bet mes norime materializuotis. Todėl ir viską jums rodom, kad grįžę atgal galėtumete link to kryptingai eiti.

-Grįžti atgal? Oi, mes nenorime grįžti atgal. Net pasipūtėlis Marijonas Burbuliuonis nenori grįžti. Čia jam nepučia pilvo, o ten, atgalios, jam jokie vaistai nepadėdavo.

- Jums čia pasilikti nėra įmanoma. Nes ištikro mes esame tik nemateriali vizija. Mes esame norų, troškimų ir ketinimų derinys. O jūs esate realūs žmonės, kurie grįžę galės įgyvendinti vizijas. Mes nesame utopiška vizija, kur viskas idealu, patys matėt, kad kiekvieną dieną sprendžiame įvairiausias problemas, yra ir nelaimingų žmonių, visko čia yra. Bet gyvenimas čia verda ir mes turime ateitį  -  mes  esame Gyva Lietuva. Jei pažvelgtumėte į kitas alternatyvias nematerializuotas tikroves  - vaizdelis ten nekoks:  žmonių ir civilizacijos ten nėra,  žemė serga ir ji regeneruojasi  nuo žmonių padarytos žalos.

- Ojoi!

- Taigi, jums metas grįžti atgal ir kurti laimingą ir turtingą Lietuvą. Nepamirškite, kad ateitis nėra prognozuojama, ji yra visų mūsų kartu sudėjus kūryba.

Ir mes tuo pačiu laiko burbulu keliavome atgal. Visi tokie tylūs ir susimąstę. Aš vis papildinėjau savo užrašus. Grįžus namo iš sapno radau laikraštį „Atgimimas“. Akis užkliuvo už skelbimo apie konkursą „Padovanok Lietuvai viziją“. Kaip ir neliko nieko kito kaip sėsti prie kompiuterio ir aprašyti viską ką mačiau. Užrašai man labai pravertė. Negaliu sakyti, kad buvo lengva rašyti. Pasaulis atrodė pilnas pagundų ir vilionių, pareigų ir įsipareigojimų. Kartais tingėdavau rašyti. Kartais mane apnikdavo abejonės. Galvodavau, kam viso to reikia, juk tai viso labo paprasčiausias sapnas. Bet prisiminus, kaip gera buvo toje anoje Lietuvoje, negalėdavau nerašyti. Juk esu egoistė ir noriu gyventi gerai, gražiai ir patogiai. Ir jei kada vėl teks reinkarnuotis, nenoriu patekti į sergančią žemę, kuri regeneruojasi nuo žmonių padarytos žalos.