GYVA.LT komentarai apie žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius vandens tema
Inicijavusios socialinę akciją „Nepirkime vandens plastikiniuose buteliuose“, mes sulaukėme ir entuaziastingo palaikymo, ir klausimų, ar tikrai vandenį iš čiaupo galima gerti, ir mandagių perspėjimų, kad be reikalo švaistome energiją, nes „verslas yra verslas“, tad fasuoto vandens pardavėjai taip lengvai neužleis savo pozicijų.
Stebint žiniasklaidos areną atrodo, kad fasuoto vandens tiekėjai sukruto ir pradėjo ieškoti būdų, kaip išlaikyti žmonių nepasitikėjimą vandens iš čiaupo kokybe. Akivaizdu – jei bus nepasitikima vandeniu iš čiaupo, lengviau seksis parduoti vandenį buteliuose ir toliau nesąžiningai pelnytis iš žmonių nežinojimo, nepasitikėjimo ar tiesiog abejingumo. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse pastebime ir tiesioginės fasuoto vandens reklamos, ir tokios a la reklamos, kuomet nepažymėta, kad tai – reklama, tačiau reklaminio atspalvio net nepasistengta profesionaliai užmaskuoti. Ten teigiama, jog vandeniu iš čiaupo žmonės nepasitiki pagrįstai. Randasi išsamių tiriamųjų straipsnių vandens tema, kuriuose – tyčia ar netyčia – mes pastebime netikslumų, kurie verčia suabejoti, ar galima gerti vandenį iš čiaupo.
Mums užkliuvo kontroversiška Vilniaus mero iniciatyva nemokamai dalinti vandenį plastikiniuose buteliuose, kuriuos tiekė viena vienintelė įmonė – „Žalia giria“. Negi meras pamiršo, jog sostinės savivaldybei priklausanti bendrovė „Vilniaus vandenys“ tiekia itin geros kokybės geriamąjį vandenį? Taip pat susidūrėme su vandens filtrų pardavėjų triukais siekiant parduoti savo produktą.
Rekomenduojame atkreipti dėmesį į naujausią ekologiškos kultūros gidą „Ozonas“, kuriame yra du straipsniai, skirti vandens temai: „Vandens kokybe reikia rūpintis“ ir interviu su dr. Kęstučiu Kadūnu „Rizikinga gerti vandenį iš šulinių“. Straipsniuose pateikta išsami informacija apie geriamojo vandens kokybę, šulinių vandenį, aiškinama, ką iš tiesų reiškia kietas vanduo ir kokių esama fasuoto vandens mitų.
„Verslas yra verslas“, bet svajoti niekas nedraudžia! Nors daug kas „sodina mus ant žemės“, vis tiek metame dar vieną iššūkį fasuotam vandeniui. Šį kartą prašome žiniasklaidos priemones atsisakyti priimti fasuoto vandens reklamą! Įžūlus prašymas? O kodėl gi ne? Mums tai – socialinis eksperimentas, kuris išryškins, kas yra kas ir kokios yra žiniasklaidos atstovų vertybės.
“Lietuvos rytas”: geriausias vanduo – namuose, gamtoje ar parduotuvėje?
Birželio 22 d. “Lietuvos rytas” publikavo straipsnį „Geriausias vanduo - namuose, gamtoje ar parduotuvėje? “, kurio pagrindinė mintis mums buvo šokiruojanti. Straipsnyje įrodinėjama, jog negalima pasitikėti vandeniu iš čiaupo, o pabaigoje mineralinio vandens vartojimas yra prilyginamas aukštajai vyno vartojimo kultūrai. Žaloti gamtą plastikiniais buteliais – aukštoji mada?!
Jaučiame pareigą pakomentuoti tam tikras straipsnyje išreikštas mintis, nes manome, kad tam tikrų teiginių formuluotės gali klaidinti žmones.
Straipsnio pradžia: „<...> Lietuvoje centralizuoto vandentiekio vanduo keldavo problemų prieš kelerius metus, kai nebuvo geležies šalinimo įrenginių. Dabar to jau nebėra.
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens laboratorijos vadovės Gražinos Jurgelevičiūtės teigimu, mūsų butuose iš čiaupo tekantis vanduo yra geras ir kokybiškas, nes tai - požeminis giluminių gręžinių vanduo.
„Jį drąsiai galima gerti, nes jame nėra jokių kenksmingų ar nepageidaujamų medžiagų. Šio vandens nereikia filtruoti“, – tikino ji.
„Gerkite vandenį iš čiaupo, o ne iš butelių, pirktų parduotuvėse. Lietuvos miestuose centralizuotai tiekiamo vandens kokybė atitinka Europos standartus ir Lietuvos higienos normų reikalavimus“, – skatina sveiką gyvenseną propaguojantys tinklalapiai.
Tai anaiptol nėra tiesa.”
Teiginiu „Tai anaiptol nėra tiesa“ sakoma, jog bendrovė„Vilniaus vandenys“ ir „sveiką gyvenseną propaguojantys tinklalapiai“ yra....melagiai. Šiuo teiginiu yra sakoma, jog Vilniaus butuose centralizuotai tiekiamo vandens kokybė yra bloga ir nekokybiška, kad jame yra kenksmingų ar nepageidaujamų medžiagų, kad jį reikia filtruoti, ir kad toks vanduo neatitinka Europos standartų ir Lietuvos higienos normų reikalavimų“. Stipru, ar ne? Paskaičius straipsnio pradžią, taip ir norisi net praustis vandeniu iš butelių.
GYVA.LT tinklalapyje mes teigiame, kad daugumos Lietuvos vietovių vanduo iš čiaupo, tiekiamas centralizuotai, yra tinkamas gerti, nes per pastaruosius metus buvo investuota daug lėšų į vandens gerinimo technologijas. Neneigiame, kad ši problema nėra išspręsta visoje Lietuvoje. Mes raginame kurti aplinkai draugišką vandens vartojimo kultūrą, neteršti paviršinio vandens ir investuoti į centralizuoto vandens gerinimo technologijas, kurios užtikrintų nebrangų ir saugų geriamąjį vandenį visiems Lietuvos gyventojams. Nes fasuotas vanduo nėra darnus ir aplinkai draugiškas sprendimas. Vanduo plastikiniuose buteliuose – jokia aukštoji mada, net jei tai – išskirtinės kokybės mineralinis vanduo.
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens laboratorijos vadovės Gražinos Jurgelevičiūtės teiginys apie centralizuotai tiekiamo vandens kokybę Vilniaus mieste, priešingai nei teigia „Lietuvos rytas“, yra tiesa. Paanalizuokite tolimesnį straipsnio turinį.
Jame rašoma, kad „cheminiai vandens rodikliai (geležies, mangano, amonio kiekis, drumstumas) dažnai neatitinka higienos normų“, „dažniausiai vandenyje būna per daug geležies“, „Vilniuje daug šachtinių, ir giluminių gręžinių vandens gręžinių užteršta nitratais“.
Geležis bei manganas yra gamtinės kilmės netoksiniai, žmogaus sveikatai nepavojingi elementai, tačiau per didelis jų kiekis gadina vandens išvaizdą, skonį. Didėja vandens drumstumas. Vilniaus mieste iš centralizuotai tiekiamo vandens geležis pradėta šalinti 1997 m. Nuo 2005 m. Vilniaus miesto 90-yje proc. centralizuotai tiekiamo vandens geležies, mangano ir amonio koncentracija yra labai maža ir atitinka Lietuvos higienos normos HN 24 : 2003 reikalavimus.
Geležį šalinti nėra sudėtinga – tai yra daroma pasitelkiant įvairius smėlio filtrus (koštuvus). Tiekiant negeležingą vandenį, išsprendžiamos ir kai kurios vamzdynų problemos: sumažėja korozija, nesikaupia geležies nuosėdos.
Likusiose Vilniaus vandenvietėse yra numatyta padėtį gerinti pastatant vandens gerinimo įrenginius (filtrus-koštuvus), o dalis rajonų bus prijungti prie vandenviečių, jau turinčių vandens gerinimo įrenginius.
Vilniaus mieste yra vandenviečių, kuriose vandens gerinimo darbai dar tik vyksta, nors 90 proc. centralizuotai tiekiamo vandens kokybė atitinka higienos normas, vanduo yra tinkamas gerti, skanus ir saugus.
Vilniaus mieste centralizuotai tiekiamame vandenyje didžiausios aptinkamų nitratų pėdsakų koncentracijos neviršija 1 -3 mg/l (leidžiama nitratų norma vandenyje yra 50 mg/l). Šachtiniuose šuliniuose aptinkama gerokai didesni nitratų kiekiai, todėl kiekvieno savininko pareiga – patikrinti vandens kokybę laboratorijoje. Tai būtina, nes netgu labai didelė nitratų koncentracija nekeičia vandens estetinių ir skoninių savybių, tačiau yra be galo pavojinga kūdikiams, nėščiosioms bei vyresnio amžiaus žmonėms.
Lietuvoje yra atskirų vandenviečių, kurių tiekiamo vandens kokybe gyventojai turėtų domėtis, nes ten įvairūs vandens kokybės parametrai gali skirtis. Negalima daryti apibendrinimų ir taikyti jų visos šalies ar miesto mastu. Mes raginame žmones domėtis tiekiamu vandeniu, kad jie jaustųsi saugūs dėl vandens iš čiaupo kokybės. O jei situacija nėra patenkinama – domėtis, kas yra daroma, kad ji keistųsi.
Užtikrinti saugų ir nebrangų vandenį gyventojams reikalauja ir Europos Sąjungos atstovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra įsipareigojusi iki 2015 m. užtikrinti, kad ne mažiau kaip 95 proc. Lietuvos gyventojų galėtų naudotis viešai prieinamu geriamuoju vandeniu. Tai yra įtvirtinta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategijoje. Kol kas viešai prieinamu geriamuoju vandeniu gali naudotis 73 proc. visų Lietuvos gyventojų. Apie 1 mln. gyventojų naudoja šulinių vandenį, kuris dažnai būna užterštas, neatitinka saugos ir kokybės reikalavimų.
Vis tik aptariamo „Lietuvos ryto“ straipsnio pabaigoje pripažįstama, jog buteliuose parduodamas paprastas geriamasis vanduo niekuo nesiskiria nuo bėgančio iš čiaupo. Tad kam tada pirkti fasuotą vandenį ir mokėti nesąžiningai daugiau? O nauja Italijos „aukštoji mada“ – degustuoti mineralinį vandenį - irgi subliūkšta. Juk kasdien mums reikia natūralaus, nedidelio mineralizacijos lygio geriamojo vandens, o ne aukšto mineralizacijos lygio vandens. Kaip laikraščiui „15 min“ teigė bendrovės „Kauno vandenys“ vyriausias technologas Edvardas Guogas, mūsų požeminis vanduo, kurį išgauna vandens tiekėjai, Europoje būtų priskiriamas mineralinio vandens kategorijai, nes jame gausu mineralinių medžiagų, naudingų žmogaus sveikatai, kurių nerekomenduojama šalinti filtrais.
Bendrovės "Kauno vandenys" vandens tyrimo laboratorijos vedėja Ramunė Vimbarienė mums papasakojo, jog vandens tiekėjai vandens kokybę tikrina ne tik atskirose vandenvietėse, bet visur, kur žmonės vartoja vandenį. Kaune geriamojo vandens kokybė tikrinama kasdien 10-12 vietų. Specialistė patikino, kad Kaune vartotoją pasiekiantis vanduo yra priimtinos kokybės, tinkamas ir saugus gerti.
“Veidas”: gaiviųjų gėrimų pramonė merdi
Š.m. liepos mėn. žurnalas „Veidas“ publikavo straipsnį „Gaiviųjų gėrimų pramonė merdi“, kuriame skyrė dėmesio vandens temai, keldamas klausimą: „Vanduo iš čiaupo ar iš butelio?“ Labai džiaugiamės, kad straipsnyje buvo atkreiptas dėmesys į neigiamą plastiko poveikį aplinkai ir sveikatai. Tačiau ir šiame straipsnyje mums užkliuvo kai kurie teiginiai.
Pvz., sakinys: „Vis dėlto vanduo iš čiaupo negali būti laikomas lygiaverte alternatyva natūraliam mineraliniam vandeniui“. O kodėl tai turi būti lygiaverte alternatyva? Juk nerekomenduojama dažnai gerti aukšto mineralizacijos lygio mineralinį vandenį. Vis tik, kaip teigia prof. habil. dr. Algirdas Klimas, „Lietuvoje nėra požeminio vandens, kuris mineralinių medžiagų turėtų mažiau kaip 50 mg/l, o geriamąjį vandenį tiekiančiose vandenvietėse nėra vandens, kuriame tų medžiagų būtų daugiau kaip 1500 mg/l.“ Pavyzdžiui, Panevėžio miesto vandenvietėje išgaunamame vandenyje yra apie 450 mg/l mineralinių medžiagų. Tad drąsiai galima sakyti, jog iš čiaupo bėgantis vanduo yra natūralus mineralinis vanduo, su kuriuo žmogus gauna daug jam reikalingų mineralų.
Kitas sakinys: „Vandentiekio vanduo yra dezinfekuojamas cheminėmis medžiagomis, kad neliktų galimos mikrobiologinės taršos“. Mūsų žiniomis, centralizuotai tiekiamas vanduo Lietuvoje nėra taip stipriai apdorojamas cheminėmis medžiagos kaip kitose Europos šalyse, kurios naudoja paviršinį vandenį. Tam nėra būtinybės, nes mes naudojame požeminį vandenį. Chloras kaip dezinfekcinė medžiaga nebėra naudojamas. Apsaugoti vandenį nuo mikrobinės taršos naudojamas natrio hipochloritas, tačiau labai mažais kiekiais. Chloras epizodiškai naudojamas vasarą, kuomet dėl didelio karščio padidėja mikrobinės taršos rizika. Tačiau jo naudojama labai mažai - 0.05 mg/l laisvo chloro. Palyginimui – sovietmečiu buvo ne tik leidžiama, bet ir reikalaujama palaikyti laisvo chloro koncentraciją iki 0.5 mg/l.
„Veido“ straipsnyje rašoma: „Visos Lietuvos vandentiekių vandens problema – pernelyg didelis geležies kiekis. Didieji miestai šią problemą sprendžia statydami vandens gerinimo įrenginius, o štai mažesniuose miestuose iš čiaupo bėga nemalonaus skonio ir kvapo vanduo, kuriame per daug geležies ir mangano. Pasak V. Galdikienės (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovės), tokį vandenį gerti galima, tačiau jis nepatrauklus ir neskanus“.
Mūsų žiniomis, geležis iš viešai tiekiamo vandens šalinama 64 Lietuvos miestuose. Tai sudaro 70 proc. viso viešai tiekiamo vandens. Taigi, rudas vanduo yra labiau išimtis. Be abejo, kai vanduo iš čiaupo yra neestetiškos išvaizdos bei neskanus, nors ir nepavojingas, mes pateisiname pirktinio vandens buteliuose vartojimą. Tačiau tos bendruomenės turėtų rūpintis, kaip pagerinti vandens iš čiaupo kokybę, o ne paklusniai tipenti į parduotuves pirkti fasuoto vandens.
Toliau straipsnyje rašoma, jog Šiaurės Vakarinėje Lietuvos dalyje vandenyje yra per daug fluoridų, bet neinformuojama, kas yra daroma, kad šios problemos neliktų. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategijoje, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo būklės analizėje rašoma, jog „vanduo, kuriame per daug fluoro, tiekiamas apie 128 000 gyventojų Šiaurės–Vakarų regione. Tai gali būti kenksminga gyventojų sveikatai, todėl šią problemą reikia spręsti pirmiausia.“
Kaip teigia bendrovės „Klaipėdos vanduo“ vyr. vandenruošos technologė Stasė Sudintienė, fluoras žmogaus kaulų sistemai būtinas mikroelementas, tačiau dideli jo kiekiai turi neigiamą poveikį vaikų kaulinio audinio (t. sk. dantų) vystymuisi. Fluoras apsaugo dantis nuo ėduonies, tačiau dideli jo kiekiai vaikams sukelia dantų fluorozę. Naudingas fluoro kiekis yra apie 1,5 miligramas litre vandens. Klaipėdos pirmosios vandenvietės vandenyje fluoro yra 1,6 – 1,8 miligramo litre. Pasak specialistės, toks vanduo yra tiekiamas maždaug trečdaliui Klaipėdos vartotojų. Visi kiti Klaipėdos gyventojai gauna gerą vandenį. Siekdama pašalinti per didelį fluoro kiekį iš pirmosios Klaipėdos vandenvietės, bendrovė ruošiasi įdiegti naujas valymo technologijas. Tikimasi, jog per didelio fluoro kiekio vandenyje problema bus išspręsta iki 2012 m. pabaigos.
„Veido“ straipsnyje dar rašoma, jog Neringoje iš čiaupo bėgančiame vandenyje yra per daug amonio, ir kad net įdiegus valymo įrenginius situacija nepagerėjo. Nepaaiškinus skaitytojams šios problemos išsamiau susidaro įspūdis, jog tokį vandenį pavojinga gerti. Kaip teigia vandens specialistai, amonis žmogui nedaro toksinio poveikio, todėl nežymus jo leistinos koncentracijos viršijimas nepablogina vandens kokybės. Šią vasarą lankėmės Nidoje ir ragavome vandens iš čiaupo. Skonis buvo priimtinas, todėl nuolat gaivinomės tik tokiu vandeniu. Stebėjomės Nidoje matydamos daug žmonių su plastikinias vandens buteliukais rankose.
Bendrovės „Neringos vanduo“ vadovas Ričardas Gubinas pasakoja, kad Neringoje yra trys vandenvietės – Nidos, Juodkrantės ir Preilos-Pervalkos. Įdiegus vandens gerinimo technologijas, Juodkrantės vanduo dabar kaip geriamasis vanduo yra idealus, o Nidoje, Pervalkoje ir Preiloje amonio kiekis viršija normą. Nidoje jis viršija normą nedaug, Preiloje ir Pervalkoje viršijimas yra didesnis. Kadangi amonis yra gamtinės kilmės ir nepavojingas žmogaus sveikatai, Neringos savivaldybės meras, suderinęs su Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, leido tokį vandenį tiekti. Ir užsienio šalyse dažnai leidžiama viršyti amonio normas, jei tai – gamtinės kilmės amonis. Š.m. birželio 15 d. Nidoje buvo atliktų vandens tyrimų rezultatas – amonio kiekis neviršijo normų. Tad drąsiai galima teigti, jog poilsiaujant Nidoje, o ir visoje Neringoje, galima apsieiti be vandens iš plastikinių butelių, net jei vandenyje iš čiaupo kartais gali pasitaikyti per didelis amonio kiekis. Palangoje ir Kretingoje taip pat yra pastatyti vandens gerinimo įrenginiai ir ten tiekiamas vanduo yra tinkamas gerti.
Indrė Kleinaitė ir Jolanta Miškinytė, GYVA.LT